XIV a. pabaigoje neapgyvendintoje užpelkėjusioje Smiltynėje, pro kurią driekėsi dar Vytauto Didžiojo laikais susiformavęs smėlėtas Trakų traktas, pradėjo kurtis pranciškonų ordino vienuoliai. Jie savo valdas buvo suskirstę į mažesnius sklypus ir juos kartu su daržais ir pastatais išnuomodavo miesto gyventojams. Po šimtmečio šiuos sklypus dovanų iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro gavo dominikonai. Jie keliolika metų valdė šalia buvusius Vingrių šaltinius. 

XVI a. pradžioje, siekiant apsisaugoti nuo suaktyvėjusių Krymo totorių ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės antpuolių, miestas buvo apjuostas gynybine siena. Trakų gatvės pradžioje stovėjo vieni iš jos vartų. Siena turėjo padėti kontroliuoti į miestą atvykstančius asmenis, pagerinti mokesčių ir muitų surinkimą. Vis dėlto XIX a. gynybinė siena pradėjo irti ir buvo nugriauta. 

XIX a. viduryje pranciškonų ir dominikonų vienuolynai buvo uždaryti, o iki tol jiems priklausiusios teritorijos nusavintos Rusijos carinės valdžios. Nuo tada priemiesčiu laikyta teritorija už buvusių Trakų vartų pradėta vadinti Pohuliankos vardu, kilusiu iš šalia buvusios populiarios smuklės pavadinimo. Dabartinė J. Basanavičiaus gatvė buvo mažai užstatyta – stovėjo keli puošnūs mūriniai namai ir skurdžios amatininkų lūšnelės; tarp namų žaliavo daržai ir sodai.

XIX a. pabaigoje kilo poreikis plėsti Vilniaus miestą, todėl tuometiniame Pohuliankos priemiestyje prasidėjo intensyvios statybos. Čia buvo statomi bankininkų ir architektų gyvenamieji namai, valdžios institucijų pastatai. Būtent J. Basanavičiaus gatvėje tuo metu iškilo pirmasis miesto dangoraižis, buvo atidarytas teatras. Didžioji Pohulianka buvo viena puošniausių ir įspūdingiausių to meto Vilniaus gatvių. Vėliau ji buvo pervadinta J. Basanavičiaus vardu.

Didžioji Pohulianka mena ne vieną svarbią istoriją:

1915 m. buvo įsteigta pirmoji lietuviška vyrų gimnazija, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmtakė, tuo metu vadinta Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kursais.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. teatro patalpose vyko Vilniaus konferencija ir jos metu buvo įkurta Lietuvos taryba, atsakinga už Vasario 16-ąją.

1914–1915 m. advokato, masonų ložės nario Andriaus Bulotos šeimos bute buvo apsistojusi lietuvių literatūros klasikė Žemaitė, tuo metu dirbusi „Lietuvos žinių“ redakcijoje.

XIX–XX a. čia gyveno vienas įtakingiausių ir turtingiausių Vilniaus bankininkų, šokolado fabriko „Viktorija“ steigėjas, filantropas Izraelis Bunimovičius, taip pat Vilniaus daktaras Dolitlis – įžymus gydytojas ir visuomenės veikėjas Cemachas Šabadas.

1925 m. buvo įkurtas Žydų mokslo institutas YIVO – mokslinė akademija, skirta žydų istorijos, jidiš kalbos ir literatūros, socialinės ir ekonominės aplinkos studijoms.